Klasės susitikimas, 2018

Baigėme mokyklą 1976 metais. Beveik su visais klasiokais praleidome kartu 11 metų, beveik giminės…Turėjome keleta susitikimų iki šiol, bet 40-mečio susiorganizuoti nepavyko. Geriau vėliau negu negu niekad. Mūsų auklėtoja J.Kovienė gyvena labai jau gražioj vietoj Lampėdžiuose palei ramiai plaukiantį Nemuną ir ji mums pasiūlė susitikti jos kieme. O grožis:

Kaip žinia, man iki klasės susitikimų fiziškai toloka, bet šį kartą pasisekė-kaip tik buvau Lietuvoje. Susitikome trečiadienį, idant nesusitrikdytų šeimų savaitgaliai. Tania ir Dainė suorganizavo, ačiū joms. Ir buvo gerai, dalyvavo net Inga ir Ina- užsienietės. Kaip kad Audrius, kol neturėjo šuns ir turėjo gerą jumora, vadindavo mus – ” intermergaitės” (Tokį filma kadaise rodė). Kadangi neplanavau šio ivykio įtraukti į savo Blogą, ne iš nepagarbos įvykiui, bet gal dėl savo sulietėjusio galvojimo proceso, todėl nuotraukos neišfasonuotos, neiškonfiguruotos, bet gal save pažinsite. Plius juk buvo didelis susijaudinimas! Taigi -žiūrėkit.

Mūsų auklėtoja, kaip visados žavinga…
Čia Dainė dovanoja Auklėtojai medelį, kuris pavasarį gražiai žydės.
O čia fotografavomės ir keitėmės adresais 🙂
Čia kažkam fotografuojančiam ranka sudrebėjo :-)…

Pasiaiškinu, kodėl taip vėlai išleidžiu šias nuotraukas į eterį. Lygiai lygiai savaitė po susitikimo kritau nuo kopėčių ir susilaužiau tibialio viršūnę, liaudiškai – kelį. KKL darė operaciją, dėjo metalą, buvau “įkalinta” LT dar mėnesiui, o nevaikščiojau 3 mėnesius. Nuostabūs daktarai, nuostabūs draugai padėjo, ypač Audronė, kuri tą patį vakarą atlėkė su skaniais maistais, Tania ir Algis I. vežė į ligoninę patikrinimams, ačiū jiems. O man buvo itin liūdna ir Lietuvos nuotraukas atsiverčiau tik prieš savaitę…Vis tik nevaikščioti yra baisu, o dar kai ta proga pamatai kitus su didesnėm bėdom…Linkiu būti budriems, angl. “aware” visą laiką ir nekristi.

O dabar trumpa reklama. Rasa suspėjo man įtaigiai paskaityti trumpą paskaitėlę prie stalo apie marketingo naudą, tai jos minčių bei pavyzdžio (vyko vaikų pasiekimų reklama) įkvėpta noriu supažindinti Jus visus su faktu, kad kai turiu laiko ir netingiu – rašau Blogą apie mūsų keliones. Niekad gyvenime neplanavau, kad nuskils tiek pamatyti, iš to džiaugsmo nesusilaikau nepasidalinus patirtais įspūdžiais ir ypač vaizdais. Pabrėžiu – tai ne verslas, jokio uždarbio iš to as neturiu (na netiesa, per daug metu uždirbau kartą $40 už vieną nuotrauka iš turizmo agentūros :-)). Bet galvoju taip – kol kas mes niekas neturime laiko skaitineti svetimus Blogus ir žiūrinėti gamtos vaizdus kompe. Tačiau juk nejaunėjam, deja. Ir gal net į pensiją kažkada išeisim, ir gal keliauti darosi vis sunkiau ir sunkiau, ir gal atsiras noras pasigrožėti be streso kažkuo. Tam aš ir plušu :-), prisipažinsiu – su vyro pagalba, nes be jo nei keliauti, nei kompo nustatyti Blogo rašymui nesugebėčiau (aš gi esu “technologically disadvantaged” :-)). Visuomet knygose rašo padėkas, taigi – ačiū mano geraširdžiui ir nusimanančiam Andrejui.

Linkiu nepamiršti vieniems kitų, susitikinėti ir toliau, linkiu visiems kuo geriausios sėkmės ir kai turėsit laiko ir noro – užmeskit akį į mano kelionių Bloga, pasirinkite šalį, kuri Jus domina ir keliaujam kartu. Yra žmonių, kurie labai giria mano nuotraukas (čia jau ne lietuviškas bruožas save pagirti :-)), cha! Ir iki kitų susitikimų.